Kelionė į Biržus

Ankstyvą šeštadienio rytą nemaža dalis Aukštadvario gimnazijos mokinių sugūžėjo į prie mokyklos laukiantį autobusą ir, kartu su Trakų amatų centro darbuotojomis bei keliomis mokytojomis, leidosi į kelionę po šiaurės Lietuvą.

Pirmas sustojimas buvo Biržų pilyje. Vaikščiodami po pilies arsenalą, mokiniai klausėsi ne tik gidės pasakojimo, bet galėjo kompiuteriu pasirinkti ginklą ir iš jo pabandyti pataikyti į taikinį. Taip pat nustebino sukurta kompiuterinė-animacinė programa, kuri vaizdavo Biržų pilies užėmimą. Pasakojimas paremtas vieno iš švedų užkariautojo dienoraščiu, rastu archyvuose. Na, o kaip, būnant Biržų krašte, neužvažiuoti pažiūrėti į smegduobes. Mokiniai galėjo nusileisti į didžiausią tokią karstinę daubą- Karvės olą. Kitoje pusėje, visai netoli laukė kitą staigmena, tai Kirkilų apžvalgos bokštas. Jo forma, kuri priminė mėnulį, o kitiems skęstančią valtį, tikrai nepaliko abejingu nei vieno ekskursijos dalyvio. Didžioji mokinių dalis nepabūgo užlipti į 30 m aukštį, iš kur atsiveria vaizdas į Kirkilų karstinius ežerėlius.

Po ekskursijos gerokai praalkę visi atvykome į Uoginių kaimą. Vietinės moterys pavedžiojusios po vietinio menininko A. Petrausko sodybą, pakvietė kepti tradicinio to krašto patiekalo- pakišuolio. Mokiniai patys kočiojo mielinė tešlą, dėjo spirgučių įdarą ir formavo krepšelius, mirkė ištirpintuose riebaluose, o uolios šeimininkės tuoj pat juos sukišo į krosnį. Kol mūsų pakišuoliai skrudo senovinėje krosnyje, šeimininkės pakvietė į lauką pažiūrėt, ką valgomo galima susirasti gamtoje jau dabar, ankstyvą pavasarį. Pavalgyt gal ir nepavalgysi, bet gali užkrimsti mėlynų kadagio uogų (nes žalios dar nesunokusios), liepų pumpurų ir topinambų, saldžiųjų bulvių. Ragavom atsargiai, kad vietos liktų ir pakišuoliams, o šie išėjo visai neprasti. Kam įdaro teko daugiau, kam mažiau, bet mielinės bandelės su spirgučių įdaru ir naminiu sultiniu gana greitai dingo nuo stalo, o kelios kurios dar liko buvo sukrautos į krepšelius- lauktuvėms.

Sotūs ir aptingę leidomės namų link. Paskutinis kelionės taškas buvo Kupiškis, kur aplankėme prie Kupiškio bažnyčios įsikūrusį etnografijos muziejų. Čia sukrėtė pirmas vaizdas, kurį pamatai tik įžengęs pro duris: per visą kambario sieną išklijuotos viena paskui kitą lentelės su žydiškais vardais ir pavardėmis bei amžiumi. Genocidas neaplenkė ir šio miestelio bendruomenės.

Kelionė namo neprailgo, linksmos dainos autobuse, mokinių gyvai aptarinėjamos pamatytos vietos, leido suprasti, kad diena nepraėjo veltui.

Kategorijos: Naujienos.

Komentavimo galimybė išjungta.