Perkūno diena Aukštadvario regioniniame parke

Senoliai žiemos metu namuose išlietas žvakes vasario 2 dieną šventindavo bažnyčiose. Jas vadina graudulinėmis, nuo žodžio griausmas, perkūnas. Kai kuriuose kaimuose vadina gramnyčinėmis nuo žodžio gremetj, griaudėti. Daugelį šimtmečių išlaikėme šią tradiciją. Anksčiausiai apsigyvenęs žmogus paėmė ugnį trenkus perkūnui į sausą medį ir ją išsaugojo. Ugnis žmogui padėjo išgyventi kritiškiausias akimirkas, todėl ji lig šiolei laikoma šventa.
Jau ketvirtus metus Aukštadvario regioninio parko direkcija sukvietė lankytojus ir svečius į etnokultūrinį renginį „Perkūno diena“. Apie Perkūno ir Velino kovą, sukant gamtos ciklo ratą, perkūnkulkių panaudojimą liaudies medicinoje pasakojo Rita Balsevičiūtė, o Ema Stanulionienė pakvietė išsilieti po graudulinę žvakę, saugančią nuo Perkūno. Aukštadvario gimnazijos moksleiviai su vaikų dienos centru „Navininkai“ (mokytoja Rasa Žuklienė) pristatė prof. Stasio Biziulevičiaus surinktą tautosaką apie Perkūną ir Veliną. Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė mokė kaip galima išsivaduoti nuo nuolatinio galvos bei strėnų skausmo pirmosios perkūnijos metu. Dzūkijos „daktarkos“ perkūnui negriaudėjus vaistams rinko krieno šaknis, gaudė gyvatę ir rupūžę,gydydamos sunkiausias ligas. Užuguosčio bibliotekos vedėja Rasa Žvirblienė atsivežė parodyti daugiau nei šimto metų senumo graudulines žvakes. Žvakės nulietos Žemaitkiemio kaime ūkininkų Labučių ūkyje. Šeimininkai žvakes surišdavo po 12 vienetų, pašventindavo bažnyčioje ir sudėdavo į skrynią. Žvakes dovanodavo kaimynams bei giminaičiams svarbiais gyvenimo momentais. Brangios vaško žvakės būdavo reikalingos namų apsaugai, marinant ligonį, krikšto, laidotuvių, vėlinių laikotarpiu. Veronika Pilipavičienė, užaugusi Liciūniškių kaime prisimena savo pirmuosius pedagogus – kaimo kerdžius Viktorą Virganavičių, Varanavičių, Mikalauską. Tai išminčiai, vaikams pasakodavę, kaip piemenys pastebėję degantį laukinių bičių vašką lauže ilgainiui pritaikė žvakių gamybai. Aukštadvario apylinkėse senoliai ypač vertino kuo tamsesnio vaško žvakę, esą ji gerai iš namų išvaiko piktas dvasias ir velnius. Pasak Veronikos, net gi sapnuose pamatyta žvakė tautosakoje turi pranašišką reikšmę. Ji simbolizuoja gyvenimą ar mirtį. Renginyje dalyvavusi Petronėlė Kavaliauskienė pastebėjo, kad žvakė svarbi ne vien perkūnijos metu, apeinant namus tris kartus, bet ir pradedant statyti namą. Į namo kampą įdėdavo gabalėlį graudulinės žvakės, idant perkūnas neįsimestų. Žvakė labai svarbi jaunimo tarpe, norint nuspėti ateitį. Žvakių vaškas liejamas ne tik Kūčių vakare, bet ir Šv.Morkaus, Šv. Andriejaus dienomis, o sustingusios figūrėlės nusakydavo lemtį. Stasė Bartaševič, kilusi iš Varėnos r. Nainiškių kaimo nurodė, jog senelių teigimu, jei Gramnyčių diena saulėta – vasarą lauk žaibų ir gaisrų. Jei pirmą perkūną išgirsi pietuose – šilta ir griausminga, rytuose – bus saulėta, bet vėjuota, vakaruose – merks žemę dažni lietūs, šiaurėje – šalta vasara.
Nusilieję žvakutes ir pasiklausę įdomių pasakojimų renginio dalyviai vaišinosi žolelių arbata, valgė Juliaus Buivydavičiaus keptą bulvininę bapką. Vaikai neskubėjo išsibėgioti, o klausėsi vyresniųjų pasakojimų, žadėdami saugoti nusilietas graudulines žvakutes.

Kategorijos: Naujienos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>